- kipis
- kìpis (plg. la. ķipis) sm. (2) 1. nedidelis medinis indas su rankena vandeniui pilti iš vieno indo į kitą, burnai prausti, šunims lakinti, veršiams girdyti, seniau karvėms milžti ir kitiems reikalams: Paduok kìpį, aš noru vandens iš katilo pasisemti Rnv. Padavė kìpį su vandeniu rankoms nusiplauti Sr. Visi pasigaudė pirtė[je] kipiùs, o mun ir nebliko Slnt. Veršiams girdyti ir šunims lakinti buvo kìpiai Plt. Pripilk pilną kìpį viralo ir nunešk margiuo (šuniui) Yl. Padėk tą šunies lakinamąjį kìpį į vietą Sd. Kam to viedro: su kipiù veršeliams gali nešti Lkž. Į kipẽlį karvę melžia J. Į kìpį supylė pieną anoji J. ║ į šį indą telpantis kiekis: Jis čielą kipį vandens išgėrė Up. Užmesk ant krosnies kokį kìpį garo Krš. Seniau liuobam po dideliausį kìpį pieno gauti iš vienos karvės Grg. 2. medinis, į dugną platesnis, su dangteliu indas (ppr. sviestui laikyti): Sūdas del sviesto nuo keturių lig aštuonių gorčių vadinas kìpis J. Medaus šiemet tris kipiùs pripylėm, o sviesto tik vieną kipelį teprisidėjome Vkš. Pridėjo pilną kìpį sviesto Mžk. Padaryk man dvijų gorčių kìpį Mžk. Pora kipių sviesto senėjo rūsyje neparduotų Pč.
Dictionary of the Lithuanian Language.